Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje yra virš 500 mln. žmonių su negalia, tarp jų – apie 160 mln. priklauso aklųjų ir silpnaregių sąjungai, iš kurių 7 tūkst. silpnaregių yra lietuviai.
Vokietė Hana Reuter (28m.) ir Vaida Butautaitė (20m.) – jos nepažįstamos, bet abi nuo gimimo nemato. Hana dirba filosofijos dėstytoja Frankfurto universitete, taip pat padeda mokykloje nematantiems vaikams. Vaida, jau pabaigusi Šiaulių konservatorijoje dainavimo specialybę, tikisi įstoti į Vilniaus pedagoginį universitetą ir ateityje mokyti vaikus dainavimo.
Kainoraštis akliesiems Auginti nematantį vaiką tėvams ne tik sunku, bet ir brangu. Norint vaikui suteikti patogesnes sąlygas augti namuose bei pačiam tvarkytis buityje, reikia nemažai pinigų. H.Reuter pasakojo, kad be kalbančių svarstyklių, termometrų, vaistų dozatorių, kurie pripildyti ima pypsėti, todėl neregys gali drąsiai piltis karštą vandenį pats ir neapsilieti, dar yra ir daiktai, kurie ypač palengvina gyvenimą neregiui - tai kalbančios moderniosios technologijos. „Mano mobilusis turį programą, kuri man kainavo 250 eurų. Kompiuterio ekrano skaitymo programa kainuoja dar brangiau: tarp 500 ir 1000 eurų, priklauso kokią programą pasirinksi“ – sumas vardijo Hana.
Besimokantiems akliesiems lydintis žmogus labai padeda universitete, tačiau jį susirasti nėra paprasta. „Savanoris su tavim gali praleisti dvi, tris valandas per dieną, kelis kartus per savaitę. Tačiau tikrai ne kasdien ir ne po aštuonias valandas. Todėl aš jam turiu mokėti, o jeigu aš turiu mokėti – man reikia rėmėjų. Todėl teks jų ieškoti, nes tokių pinigų tiesiog neturiu“ – kalba nereginti V.Butautaitė.
Lydintįjį žmogų neregiui gali atstoti specialiai dresuotas šuo. Tokį turi ir Hana. „Dresuotas šuo kainuoja apie 20 000 eurų (68 800lt.), tai suma, kurios niekada nebūčiau išgalėjusi surinkti. Šunys dresuojami specialiose mokyklose ir sveikatos draudimo kompanija juos nuperka ar išnuomuoja aklam žmogui. Aš ir mano šuo Klaidas gyvename ir dirbame kartu jau beveik dešimt metų, bet jis vis dar priklauso mano sveikatos draudimo kompanijai“, - sakė H.Reuter. Prieš porą metų vokietė viena atvyko studijuoti į Lietuvą – susigaudyti naujoje šalyje jai labai padėjo šuo – gidas.
„Daug paprasčiau priprasti prie naujos aplinkos, jei turi ką nors šalia, kas gali matyti, įsiminti vietas ir maršrutus. Be abejo, šuo puikus draugas, todėl aš niekada nebuvau viena“, - kalbėjo mergina. Tačiau Lietuvoje Hanai kilo kitų problemų - su šunimi jos neįleido į maisto prekių parduotuves, restoranus, knygynus, nors šie šunys turi specialius skiriamuosius ženklus. Pagal taisykles, šunims negalima į maisto prekių parduotuves, bet jos negalioja šunims – vedliams, tačiau lietuviams tai nerūpi, jie prie to nepratę, nes niekas neturi tokių šunų - vedlių.
Didžiausia problema neįgaliajam yra tada, kai jis nori mokytis, tačiau neturi tam pinigų. Vien todėl besimokančių neįgaliųjų skaičius toks nedidelis (šių metų duomenimis - 1026 žm.). Vaidos nuomone, vyriausybei reikėtų išleisti įstatymą, kuriuo remiantis, besimokančiam mažiau galimybių turinčiam asmeniui skirtų papildomą etatą.
Pasak Hanos, vyriausybė turėtų padėti neįgaliesiems ne tik finansine prasme. „Aš pradėčiau keisti švietimo sistemą. Mano nuomone, labai svarbu integruoti neįgalius vaikus į pagrindines mokyklas, kad jie galėtų priprasti prie „normalios“ aplinkos ir kad kiti vaikai daugiau sužinotų apie neįgaliuosius ir suvoktų, kaip su jais bendrauti jų nediskriminuojant“ – savo mintis apie švietimą dėsto Frankfurto dėstytoja.
Norint mokytis ir tobulėti aklajam tenka nemažai kliūčių: „Aš negaliu skaityti normaliosios spaudos, todėl reikia ieškoti literatūros Brailio raštu arba audio įrašų. Paprastiems poreikiams tai nebūtų sunku suorganizuoti, bet tikrai nelengva susidoroti su milžinišku literatūros kiekiu reikalingu darbe. Dauguma mokslinių knygų, kurių man reikia, neegzistuoja nei Brailio raštu, nei audio įrašais, – knygų stygiumi guodžiasi H.Reuter. - Taip pat visada sunku gauti finansinę paramą, kad įsigytum asistentą. Pavyzdžiui, mano studijų metu universitetas niekad nesutiko užmokėti už mano asistentą, kurio darbas buvo man skaityti. Todėl man teko ieškoti žmonių, kurie galėtų mane paremti bei teko prašyti vargšų tėvų sumokėti likusią sumą. Įsivaizduokit, 10 valandų per savaitę, 7 eurai (24lt) per valandą, penkiems studijų metams,“ – apie iškylančius sunkumus pasakoja vokietė.
Netradicinis menas
Valdžia ir švietimas skiria per mažai dėmesio neįgaliesiems, tačiau negalime sakyti, jog jie, o konkrečiau – neregiai yra užmiršti. Aklieji ir silpnaregiai turi būtent jiems skirtą biblioteką, kur knygomis apsirūpinti padeda VšĮ „Brailio knyga“. Ši savanoriška organizacija specialiuoju raštu neregiesiems jau išleido 20 knygų – visas „Hario Poterio“ dalis, „Saulėlydį“, keletą mokslinių bei dvi V.Račicko knygas. Organizacijos vadovės Giedrės Četyrkovskienės manymu, regėjimo negalią turintiems žmonėms svarbu ne tik klausytis įskaitytų knygų, bet ir turėti galimybę skaityti patiems.
Meno srityje aklųjų taip pat nepamirštama. Šiemet buvo pristatytas K.Žernytės spektaklis „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, kuriame visas dėmesys buvo sutelkiamas į garsus, kvapą, skonį bei lytėjimą. Aktoriai, pasikvietę keletą neregių į sceną, kartu su jais vaidino, didžiausią dėmesį sutelkdami jutiminiams pojūčiams. Pasitelkiant pojūčių magiją “žiūrovai“ galėjo patekti į egzotiškiausias pasaulio šalis.
Vertėtų paminėti ir dar vieną puikų projektą – garsų fotografiją. Pasak Daumanto Stumbrio, jaunimo organizacijos KAKAVA vadovo, regėjimo negalia – ne kliūtis fotografuoti, nors daugeliui fotografija ir negalėjimas matyti atrodo itin nesuderinami. Kad paneigtų daugelio nuomonę, netradiciniu menu besidominti KAKAVA ėmė vykdyti savo projektą. Kiekvienas neregintysis gavo po juostinį LOMO fotoaparatą, su kuriuo fotografavo ne ką matė, o ką girdėjo. Įvykusios parodos rezultatai įrodė, jog nematančiųjų nuotraukos nė kiek neprastesnės nei matančiųjų. O projekto vykdytojai įtikino, jog turintieji regėjimo negalią gali taip pat sėkmingai kurti, išreikšti save ir savo idėjas per fotografiją kaip ir kiti.
Nespalvota laimė
Jei esi aklas, tai dar nereiškia, jog negali džiaugtis pasaulio gėrybėmis: „Aš labai mėgstu keliauti po užsienio šalis (mano šuo taip pat!). Mes su draugais lankėmės jau 7 šalyse. Papildomai su Klaidu praleidome pusę metų mažame Prancūzijos miestelyje ir keturis mėnesius Lietuvoje. Tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje mes buvome vieni – ir man tai labai patiko: tik aš ir šuo atrandame visiškai naują miestą, naują šalį.. Turiu pripažinti, jog mes nuolat sutikdavome labai mielų žmonių, kurie padėdavo susitvarkyti su įvairiomis problemomis,“- pasakoja vokietė Hana. Kelionėmis neatsilieka ir Vaida tandemu (dviračiu skirtu dviems) išvažinėjusi dalį Vokietijos bei dukart apsilankiusi Sankt Peterburge.
Vienas labiausiai įkvėpiančių neregių pasaulyje yra Maikas Mėjus. „Kartą manęs paklausė, ką pasirinkčiau – atgauti regėjimą ar nuskristi į Mėnulį. Jokių abejonių – pasirinkčiau skrydį į Mėnulį. Regėjimą turi daugybė žmonių, o Mėnulyje pabuvojo vos keletas,“ - viename straipsnyje teigė aklasis slidininkas M.Mėjus. Visą gyvenimą gyvenęs ir prie aklumo pripratęs jis nebejaučia diskomforto – tiesiog susitaikė su savo lemtimi ir išmoko tuo natūraliai džiaugtis.
Martyna Marčenkovaitė
