Kuo vardu Tavo fobija?
Pasaulyje turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris visiškai nieko nebijotų, kuris drąsiai žengtų į bet kokį pavojų nė nekrūptelėdamas, kuris lyg koks betmenas pats taptų kam nors baime. Ne, tokių realiame gyvenime nepasitaiko. Be jokios abejonės, vieną kitą baimę turi ir Tu, mielas WOBA skaitytojau. Ar nutuoki, kaip ji vadinasi? Tikriausiai ne, todėl padėsiu Tau atskleisti savo košmaro vardą – kelsime koją į priekį ir žengsime pirmąjį žingsnį iš trikdančių ir slegiančių baimės gniaužtų.
Pirmiausia paaiškinsiu, kuo skiriasi paprasta baimė nuo fobijos. Baimės jausmas – tai natūralus dalykas. Lygiai taip pat jaučiame meilę, džiaugsmą, liūdesį ar neapykantą. Baimė priverčia mus saugotis nuo pavojų, pavyzdžiui, bijome būti nutrenkti automobilio, todėl nebėgame per gatvę prieš tai neapsidairę. Paprasta. Natūralus instinktas saugojant savo gyvybę. „Fobija – tai stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų baimė,“ – šitaip mums aiškina Wikipedia. Iš tikrųjų fobija – tai liga. Žmogus, turintis kurią nors fobiją, bet kokia kaina, nevaldomai ir kartais net isteriškai pradeda vengti vietų, situacijų, objektų ar veiklų, kurie sukelia panikos priepuolius. Ši liga visiškai pakeičia to žmogaus kasdieninį gyvenimą, kartais net profesiją. Keisčiausia, neretai objektas, vieta ar situacija nekelia jokio realaus pavojaus, tačiau vis tiek to yra paniškai bijoma.• oro trūkumas;
• alpimas arba galvos skausmas;
• smarkus širdies plakimas;
• drebulys galūnėse (rankose, kojose);
• prakaitavimas;
• dusulys;
• pykinimas, pilvo skausmai;
• aplinka atrodo nereali, žmogus tarsi pradingsta;
• kūnas nutirpsta arba ima dilgčioti;
• karščio ar šalčio bangos;
• skausmas krūtinėje, veržimas;
• baimė mirti;
• baimė išprotėti, prarasti kontrolę.
Jeigu atitinka bent 4 iš šių 13 simptomų – fobiją turi ir Tu. Tačiau neskubėkime daryti gąsdinančių išvadų ir pažiūrėkime, kokios tos fobijos. O jų yra labai daug, pačių įvairiausių ir netikėčiausių. Prieš 10 metų galėjome teigti, jog fobijų yra apie 300, tačiau dabar skaičius gerokai padidėjo ir siekia daugiau nei 1 000. Jas visas išvardyti neužtektų šio WOBA numerio, todėl atrinkau pačias geriausias ir suskirsčiau į 4 grupes.
Visi žinome, kad dauguma žmonių turi baimių. Kadangi jos tokios populiarios ir taip dažnai pasitaikančios, mes jų nebesureikšminame. Tai tampa įprasta, antai, scenos baimė – topofobija, uždarų patalpų – klaustrofobija, tamsos ar nakties – niktofobija, homoseksualų ar tapti homoseksualiu – homofobija, užsieniečių – ksenofobija, ankštų vietų ar vietų, kur yra daug žmonių – agorafobija, griaustinio – keraunofobija ir pan. Tai taip įprasta ir natūralu, jog ir patys fobikai jų nebesureikšmina, tiesiog, jeigu bijo tamsos, įsigyja naktinę lempą. Tačiau, kai fobija stipresnė, kartais tampa nebeįmanoma pakovoti prieš vėjo malūnus, todėl fobiją turintis asmuo neretai sukelia itin komiškas situacijas.
Dar viena nepaminėta, bet ne mažiau populiari fobija yra vorų baimė (arachnefobija). Kartą vienoje parduotuvėje, užkliuvus akims už dovanų dėžučių, nutariau jomis pasidomėti atidžiau. Galiausiai nutarusi pirkti, ėmiau tyrinėti ir ieškoti mažiausiai brokuotos ir, spėkite, kokį siurprizą atradau atidariusi penktą ar šeštą dėžutę. Joje lyg niekur nieko gyveno jau kurį laiką įsikūręs voriukas, negana to, turėjo ir „draugę“ – sučiuptą musę. Nustebinta tokios „staigmenos“, staigiai uždariau dėžutę, reagavau ramiai. Smalsumo skatinama, dar sykį žvilgterėjau vidun ir lyg niekur nieko padėjau „ypatingąją“ dėžutę atgal, kur buvo, nė nesusimąsčiusi apie kitas būsimąsias „dėžučių aukas“. Gerai, kad aš nesergu arachnefobija: nepradėjau cypti, šūkauti, trypčioti iš baimės ar skųstis parduotuvės personalui. O jei būtų buvę atvirkščiai? Jei žmogus yra jautresnis ir emocionalesnis, jis gali gauti ne tik šoką, bet ir širdies smūgį. Baisu net pagalvoti apie pasekmes.
Antroji fobijų grupė – tai juokingosios fobijos. Jų pasitaiko rečiau nei prieš tai išvardytų. Ar gali patikėti, jog pasaulyje yra žmonių, kurie bijo muzikos (melofobija) arba japonų kultūros (japanofobija), galų gale, JUOKO (geliofobija)? Nejaugi galima bijoti tokių elementarių dalykų, kurie tau vienaip ar kitaip nieko nepadarys? Į šią grupę įeina ir nuplikimo baimė (falakrofobija) – ji jau mums suprantamesnė kaip ir giminaičių – singenesofobija, tačiau baimė uošvei išskiriama ir vadinasi penterafobija. Tačiau labiausiai juokingiausia yra gerų naujienų baimė – eufobija. Kaip galima bijoti gerų naujienų? Jų reikia laukti, o ne bijoti!
Kai kurios fobijos šiek tiek apgailėtinos. Turbūt mano vaizduotė per mažai laki, kadangi negaliu suvokti, jog žmonės gali paniškai bijoti česnako (aliumfobija) ar to puraus, blizgančio ir ypatingo žavesio žiemai suteikiančio sniego (chionofobija). Kiti bijo ir bučiuotis (filematofobija) bei miegoti (somnifobija). Jei bijai miegoti, tai kaip turi ilsėtis ramiu paros metu ir apskritai gyventi?
Ar įsivaizduoji žmogų, kuris išvydęs bet kokią knygą ima bėgti, sprukti kuo toliau? Toks žmogus – bibliofobas: bet kokia knyga jį gąsdina, baugina. Lietuvos spaudos draudimo metais toks žmogus būtų galėjęs kurį laiką pasijusti daug ramiau. Būti bibliofobu – tai tas pats kaip būti neišsilavinusiu neišmanėliu. Knygų nebijantys, tačiau ypatingai vengiantys graikiškų posakių – helenologofobijos aukos. Tas pats kaip ir su somnifobija: ką turi daryti, jei bijai atsisėsti (katisofobija)?
Ir paskutinioji grupė – pačios keisčiausios ir labiausiai šokiruojančios fobijos. Ar esi girdėjęs, kad kas nors bijotų balionų, marinuotų agurkėlių ar tiesiog persikų? Greičiausiai ne, todėl, kad patikėtumei, siunčiu tave į www.youtube.com. Paieškos laukelyje įvedęs „MAURY SHOW – MAN IS AFRAID OF PEACHES“, galėsi įsitikinti fobijų tikrumu ir pamatyti, kaip paniškai žmonės reaguoja į tai, ko bijo. Prižadu, gerokai nustebsi.
Tikiuosi, padėjau Tau sužinoti savosios fobijos vardą. O jeigu ir nesužinojai, tai nedelsiant parašyk mums el. paštu woba@family.lt ir aš būtinai padėsiu Tau atskleisti JOS vardą. Nepamiršk nebijoti, plačiai atmerkti akis, žengti drąsų žingsnį į priekį ir pasakyti sau: „Aš nebijau.“ Sėkmės kovoje!
Martyna Marčenkovaitė
Gyvenimas su šokiu
Pasigirsta muzika. Vienas, du, trys... Čakšt. Staiga muzika išsijungia ir visi supranta, kad kažkas vėl negerai. Šokio judesiai kartojami dar ir dar kartą, kol galiausiai pavyksta. Tai pasakojimas ne apie didžiųjų miestų garsiąsias šokių grupes, tai – apie nedidelio miesto, vadinamo Telšiais, Inos Petrakovos šokių pamokas.
%2520copy%2520copy.jpg)
Pirmą kartą, einant susipažinti su choreografe, prisipažinsiu, širdis drebėjo. O gal neįsileis, gal be reikalo tik gaištame laiką? Tačiau susipažinusi ir pradėjusi kalbėti su I. Petrakova, supratau, kad kiekviena minutė, praleista čia, nepraeis veltui. Moteris maloniai pakvietė į antrus metus lankančių šokėjų repeticiją ir dar pasiūlė kitą kartą pačiai pašokti. Sudalyvavus apėmė toks keistas jausmas, kaip vienas pažįstamas žmogus yra apibūdinęs meilę: „tai, kai jauti lyg drugeliai tavo viduje skraidytų“ – kažkas tikrai neįprasto. Tačiau pradėkime viską nuo pradžių... Šokio pamokas lanko trys mišrių vaikų grupės (jauniausiems yra tik šešeri metai), kurių kiekvienoje yra apie dešimt šokėjų. Nors dabartiniai vyriausieji šokėjai repeticijas lanko tik antrus metus, tačiau pati I. Petrakova pasakojo, kad su vaikais jau dirba seniai, nes yra teatro grupės „Aglija“ choreografė. Anksčiau taip pat šokio meno mokė, kaip pati Ina vadina, „gimnazistų“ kartą – vyriausius šokėjus.
Vaikai pamokose mokomi klasikinių ir epochinių šokių pradmenų bei baleto žingsnelių. Savo akimis mačiau, kaip vaikai šoko tarantelą (greito tempo italų liaudies šokis), kontradansą (angl. country-dance – kaimiečių šokis) ir pavaną (lėto tempo ir šokamas poromis ispanų liaudies šokis). Taip pat turėjau galimybę susipažinti su keletu baleto žingsnelių, kurie iš pažiūros atrodė ganėtinai nesudėtingi, tačiau pačiai pabandžius juos atlikti, pasirodė ne taip jau ir paprasta. Po vienos repeticijos net teko paliesti puantus (baleto batelius), kurie yra be galo gražūs.Buvo įdomu išgirsti, kokie gi vis dėlto šokiai labiausiai patinka patiems jauniausiems šokėjams. Pasiteiravus, dvi mergaitės atsakė, kad vienai labiau patinka epochiniai šokiai, o kitai – baleto ir klasikinio šokio žingsneliai. O paklausus jų, ar dar nepabodo šokti, mergaitės atsakė, kad ne. Taip pat šokėjos papasakojo, kad jau keletą kartų yra pasirodžiusios scenoje. Vienintelis blogas dalykas šokant – raumenų skausmas po repeticijų.
Kiekvienas esame nuostabus ir ypatingas, todėl bandykite, bandykite ir dar kartą bandykite tol, kol galiausiai pavyks. Nesvarbu, tai šokis, dailė ar kokia nors sporto šaka. Kiekvienas galime pasiekti tai, ko taip trokštame.
Brigita Adomaitytė
Šiais laikais išsivysčiusiame vartotojų pasaulyje šokolado pramonė vis klesti ir klesti. Jau nebėra jokių likusių variacijų, tačiau gamintojai nepasiduoda ir stebina mus gamindami vis tą patį ir tą patį. Juodieji, baltieji, pieniški, akytieji, ekologiški, pieniški su riešutais, juodieji su apelsinų žievelėmis ar be cukraus – ir galo nematyti. Šis delikatesas akivaizdžiai pirmauja tarp desertų ir, žinoma, mums tai patinka.
„Pieniškos“ meilės nenorėčiau. Tokia man per daug saldi, per daug paprasta, kaip sakoma – be šarmo, kibirkštėlės. Dviejų žmonių santykiai per daug banalūs ir neypatingi. Nors meilė ir egzistuoja, tačiau pieniškas šokoladas manęs netraukia. Kaip ir juodasis su apelsino žievelėmis. Mano manymu, tai kažkoks kičas. Žmogus turėtų būti užkietėjęs gurmanas, kad pakęstų tokį dviejų priešpriešų kartumą. Kad ir kaip šios sudedamosios dalys kartu nederėtų – jie laikosi išvien.
Vaiko meilė – tai baltasis šokoladas. Tokią meilę teko patirti ir man. Nors šios rūšies šokolado per daug nemėgau, tačiau dabar visą tą laikotarpį atsimenu su šypsena ir kartėliu. Ak, pirmiesiems kartams – tai pirmajai meilei, rankučių susikibimui, ilgiems ir giliems žvilgsniams bei pirmajam bučiniui – būtinai reikia baltojo šokolado. Miela ir saldu.
Miela ir saldu, bet tik ne tuomet, kai kalbame apie „kartoninius“ šokoladus, neva pieniškus. Tokia meilė pigi, beviltiška ir netikra. Kakavos per mažai, o ir cukraus pagailėta. Šis šokoladas yra tik tam, kad būtų, kad egzistuotų. Kad tie, kuriems tikra, tyra meilė per daug kainuoja, įstengtų bent kartoną nusipirkti. Svarbiausia – su kažkuo būti, esminiai dalykai – meilė, tyrumas, aistra, jausmai, trauka – prasmės neturi, o meilė čia tik paviršutiniška. Ko iš kartono daugiau ir tikėtis...
Kita delikatesų rūšis – karštas šokoladas. Meilė, aistra, geismas, jaudulys – visa tai itin karšta. Į tokias poras nejauku pažvelgti: nesivaržo, nesigėdija, jaučiasi laisvai – tarsi pasaulyje gyventų vieni. Jie dega savo jausmais, kurie liejasi per kraštus, neretai apdrabstydami ir praeivius savo karštaisiais trupiniais – net meksikiečių telenovelės prieš tai gerokai nublanksta. Šis tipas man taip pat netiktų, mat aš pakankamai šaltas, jausmų išreikšti nemokantis žmogus. Ir, jei atvirai, tai man nė kiek netrukdo – pasižiūrėjus argentiniečių serialus darosi baugiai nepatogu, todėl aš jų ir nežiūriu.
Reikia nepamiršti nenuspėjamų šokolado gabalėlių su įdaru. Patinka ar nepatinka nuspręsti gali tik vėliau, susipažinęs iš arčiau ir nuodugniau apsvarstęs pirmąjį įspūdį. Išvaizda saldi, o kas viduje slepiasi, niekada nenuspėsi, kol nepasidomėsi: kaip ne visiems patinka triufelinis įdaras, taip ne visiems patinka ir imbierinis ar mėtų skonio. Todėl šiai šokolado variacijai reikia skirti daug daugiau laiko.
Paskutinis ir mano mėgstamiausias šokoladas – pieniškas su migdolo riešutais. Tokią meilę rasti itin sunku. Reikia skirti nemažai laiko, kol šokoladą pamėgsti, prie jo pripranti. Ši rūšis nuo pirmosios skiriasi ne tik dėl migdolo riešutų. Šis tipas kupinas ieškojimų, laukimo, atradimo ir, galiausiai, mėgavimosi. Pieniškas šokoladas suteikia jaukumo, saldumo, paprastumo, o migdolai – nuotykių, džiaugsmo, malonės, iškilumo ir įsimintinumo. Be abejonės, renkuosi šį tipą. Gal po ilgų ieškojimų ir aš atrasiu savo dangiškuosius migdolus.
Taigi, prieš nusiperkant šokoladinį skanėstą, siūlyčiau gerai apsvarstyti jo rūšį.
Martyna Marčenkovaitė
Nesąmonių žodynėlis:
© Ar aš esu sau pusbrolis?
© Bruklino sausainiukai – krabų lazdelės tešloje
© Kas į Germanto kopas?
© Žiūrėk, sninga – pleiskanos krenta
© Šikutė – Šilutė
© Kai susipažinome, galvojau, kad jis mergaitė
© Karvinai – jaučiai
© A sudėjai puslę – ar sudėjai puzlę?
© Aš esu aborto klaida
© Mano močiutei 19.30 val. reikia namo
Kokią laidą rodys?
© Aparatai – daiktai
© Korektorius, dekupatorius – korepetitorius
© Dryžiukas Nemo – zebriukas dryžius
© Vaikystėje neturėjau ponio, tai pats būsiu ponis
© What’s up nigger? Tau morčius?
© Bobų pliažai – makiažai
© Bet kaip „Titanikas“ plaukė, juk jis geležinis?
© „Visko gyvenime būna“ (tai pasakė keturmetis vaikas)
© Mano telefonas per daug gražus, kad būtų protingas
© Norėčiau kavinėje dirbti šiukšlinėje
© Nedarysiu kūno kultūros, nes vakar galvą išsiploviau
© Visus papjoviau, kepsniukų bus
© Telyčia – tvartas
© Aš stora, dėl to Kalėdų Senelis neateis
© Žmonės yra „išlaidūs“ antonimas – taupūs
O vienaskaita kaip bus? – „Norfa“?
© Šiandien turėsiu daug darbo – darysiu atsilenkimus
© Kompaktai – kontaktai
© Užnorinti – priversti norėti
© Susiinstaliuok:
2 x 4 = 8
4 x 2 = 16
Kristina Kniukštaitė
POPARTAS
Marškinėliais su užrašu „Popsas užkniso juodai“ kartą pasipuošęs dainininkas išreiškė ironišką savo požiūrį į masėms skirtos populiariosios muzikos suklestėjimą. „Tikrai taip“, – dauguma pritariamai linksėjo, sukdami į artimiausią prekybos centrą nusipirkti savaitės prekių (svarbiausia – nupigintų): balinančios dantų pastos ir kokakolos. Šie banalios komercinės produkcijos pavyzdžiai, kurių apsuptyje mes gyvename, šeštajame dešimtmetyje tapo meninio vaizdavimo objektu, kitaip tariant – ant bangos.
Popmene labiausiai akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, abstraktumas, asimetrinė kompozicija, ryškios spalvos. Ką myli masė žmonių, tai būtinai bus iškelta ant popmeno pjedestalo.
Popartas, kaip ir popmuzika, siekė populiarumo, o ne įtikti elitui. Visi popmeno atstovai buvo neeilinės asmenybės. Jiems prireikdavo gana daug drąsos, kad paviešintų savo ryškiaspalvius ir ne visiems suprantamus darbus.„Kiekvienas visada yra kūrybingas“ (angl. Everybody’s always being creative), – sakė A. Warhol. Tegul šis posakis lydi ir Jus klaidžiojant po kartais nesuprantamą, kartais neįdomų, bet milžinišką meno pasaulį.
Simona Grigalauskytė
Sekso ir paauglio derinys
Paauglystė – laikotarpis, kai jaunuoliai pradeda itin domėtis seksualiniais dalykais. Normalu, kai domimasi ir elgiamasi saikingai, tačiau, kur nutrūksta saikingumo riba, galima diskutuoti ir vis tiek neprieiti prie bendros išvados. Tai daro įtaką vienoks bažnyčios, kitoks tėvų ir dar kitoks pačių paauglių požiūris į seksualinius santykius. Tyrimai rodo, kad lemiami paauglių elgesio faktoriai yra aplinka, mylimojo ar mylimosios amžius ir bendravimas su tėvais.
Tėvų svajonė – kad jų vaikai kuo ilgiau priklausytų tik jiems, dėl to nepastebi, kaip jie suauga. Ateina diena, kai JIS arba JI į namus parsiveda priešingos lyties atstovą nakvynei. Kaip reaguoja tėvai? Turbūt apie 70 proc. tėvų „pakeltų vėją“ namuose ir svečią ar viešnią išgrūstų dar nepratarus nė žodžio. Tačiau, jei taip nenutinka ir tėvai pasielgia tolerantiškai, leisdami jauniesiems įsimylėjėliams praleisti naktį kartu, vertėtų įsisąmoninti keletą svarbių dalykų. Trumpai tariant, jei jau miegi su partneriu (partnere), žinok, kas yra seksas ir su kuo jis valgomas.
Nustatyta, kad pirmųjų lytinių santykių pradžia Lietuvoje yra, kai paaugliams sukanka 13–15 metų. Daugumos paauglių merginų seksualiniai partneriai yra bendraamžiai. Apklausos parodė, kad beveik ketvirtadalis lytiškai aktyvių merginų turi daugiau nei vieną partnerį. Paaugliai, slapta žaidžiantys kūniškos meilės žaidimus, yra labai išradingi dėl vietos ir laiko bei kada TAI daryti. Tos vietos – tai savi ir draugų butai, diskotekos, nuošalios vietos mieste, kiti visi įmanomi „laisvi plotai“. Laikas – dažniausiai rytas arba diena, kai tėvai darbe. Reikėtų nepamiršti ir to, kad seksas turi tiek fizinę, tiek emocinę prigimtį (rašo about.com). Tai ne tik fizinis aktas ar malonumo jausmas, tai – rizika susirgti LPL (lytiškai plintančiomis ligomis), „sudaužyti“ partnerio širdį, sumenkinti jo (jos) ego arba tiesiog prarasti gyvenimo teikiamus malonumus.
Seksas – tarsi trapūs drugelio sparnai. Nekaltybę prarasti galite tiktai vieną kartą, todėl tebūnie jis įsimintinas tiek jums, tiek jūsų partneriui. Į meilės žaidimus nereikėtų žiūrėti kaip į laisvalaikio praleidimo būdą, jie maloniausi, kai partneriai vienas kitam nėra abejingi, vienas kitu rūpinasi, jaučia vienas kitą ir jau ilgą laiką to laukia. Jeigu paauglio tikslas yra pasimylėti tik tam, kad įrodytų esąs nepralenkiamas šioje srityje ar kad yra visiškai subrendęs ir nepriklausomas, galima drąsiai konstatuoti, kad taip lytinį kelią pradėję jaunuoliai nusivils seksu ir jis nebeteiks malonumo, taps gašlus ir bevertis. Visaverčiam seksui būtinas emocinis brandumas. Svarbu, kad suprastumėte, kokios pasekmės laukia po lytinio akto: gali pasikeisti jūsų santykiai su partneriu, jis gali jus nuvertinti, pasišaipyti.
Taigi, jei jau įžengėte į suaugusiojo pasaulį – sveikinimai, bet nepamirštamas faktas, kad nuo šiol visa atsakomybė krinta ant jūsų pečių. Prieš išmėgindami kūniškus malonumus apgalvokite kur kas daugiau nei „ar elgiuosi deramai“. Svarbiausia pagarba ir pasitikėjimas partneriu ir, be abejo, tikra ir nuoširdi MEILĖ.
Gyvenant lytiškai aktyvų gyvenimą, yra keletas rimtų dalykų, apie kuriuos vyresnieji bijo prabilti, bet juos būtina žinoti:
• Jeigu nenorite pastoti (ir nereikia to norėti, jei esate paauglė), nėštumo kontrolė turėtų būti privaloma.
• Vienintelė apsisaugojimo priemonė nuo LPL – prezervatyvas. Jis turėtų būti naudojamas net tada, jeigu geriate nėštumą kontroliuojančias tabletes.
• Kai kurios LPL ir ŽIV gali plisti ir oralinio sekso metu, todėl jo metu taip pat reikia naudoti apsaugos priemones.
• Jeigu asmeniui nėra 14 metų, mylėjimasis su juo traktuojamas kaip nusikaltimas. Asmuo, santykiavęs su kitu asmeniu iki 18 metų, net jam davus sutikimą, taip pat gali būti apkaltintas. Jeigu partneris jaunesnis nei leidžia įstatymai, jeigu jis apsvaigęs nuo narkotikų ar alkoholio, jeigu jis nors truputį spaudžiamas ar jam grasinama, jeigu jis sako „ne, sustok“ ir nepaklūstama – gresia apkaltinimas išprievartavimu. Šiais laikais tai padaryti gali ir vaikinai.
• Dauguma žmonių bučiavimąsi taip pat laiko seksualiniu veiksmu.
• Net pirmą kartą mylėdamiesi be apsisaugojimo priemonių galite pastoti ar susirgti LPL.
• Nėštumo kontrolė ir apsauga nuo LPL turi būti naudojama visada. Neišgerta tabletė ir kelis kartus naudojamas prezervatyvas gali tapti nėštumo ar LPL priežastimi.
Seksas niekada neįrodo pasišventimo ar meilės partneriui.
Donata Veliūtė
Mąstyk žaliai - Su vėjeliu!
Mėgsti keliauti ir nori tai daryti ne tik pigiai, bet ir ekologiškai? Pakliuvai kaip tik į reikiamą puslapį. Na, o jei ir šiaip prijauti aktyviam laisvalaikiui ir mėgsti nuotykius bei iššūkius – skaityk straipsnį iki pabaigos. Pristatau Tau žaliausią, labiausiai patrakusį ir vieną iš pigiausių keliavimo išteklių – dviratį. Ši du ratus (dažniausiai) turinti transporto priemonė yra ne tik ekologiška, bet taip pat ir labai patraukli. Argi nežavi kelių dienų kelionė su gera draugų kompanija tokiose vietose, kurių niekaip neprivažiuosi su jokiu automobiliuku? Rinkdamasis dviratį ne tik prisidėsi prie globalinių problemų mažinimo, bet taip pat ir padailinsi kūno linijas. Beveik kaip 3 in 1: sprendi ekologines problemas, rūpiniesi savimi (ir grožiu, ir sveikata) ir smagiai leidi laiką! Na, o jei Tau atrodo, jog patirsi per mažai nuotykių, keliauk su tandemu – dviračiu, skirtu dviem. Bus tikrai smagu, kai turėsi dirbti vienoje komandoje su draugu, kad abu nenugriūtumėte...
Jei žavi kelionės tik miesto erdvėje, tai gali rinktis ne ką mažiau už dviratį smagesnę transporto priemonę – riedučius. Su jais lengvai apskriesi pusę miesto vienu įkvėpimu. Žinoma, tik jei neužkliūsi už styrančių plytelių.Jei esi linksmas, išradingas ir tiesiog nenustygstantis vietoje bei ieškai ekstremalių nuotykių – išbandyk paspirtuką! Gal tai taps nauju Tavo hobiu ir išmoksi triukų, kurių Tau pavydės net skeiteriai ar bmx’eriai. Verta išbandyti ką nors naujo.
Taigi, jeigu nori pajusti vėją savo plaukuose ir pasimėgauti ekologiška, nebrangia bei labai smagia kelione – rinkis dviratį. O jei nesulauki, kol nutirps sniegas, pabūk ekstremalus ir išbandyk „sniego dviratį“ ar sniego ir ledo dangos trasą tuoj pat!
Linkiu smagių ir kupinų nuotykių kelionių su dviračiu ir vėjeliu!
Karolina Andriekutė
Telšių talentai - Kamerinis ansamblis
Dosjė:
Amžius – 14 metų
Mėgstamiausi:
Filmas – „Aš esu Semas“
Grupės ir dainininkai: Prince, Sting, The Fray, Coldplay
Knyga – F. Flagg „Nekantrauju patekti į dangų“
Posakis – „Būk optimistas, juokis, juokis ir dar kartą juokis! Iš visko!!!“
Amžius – 15 metų
Mėgstamiausi:
Filmas – „Mano sesers globėjas“
Dainininkai: Bryan Adams, Whitney Huston
Knyga – John Irving „Našlė vieneriems metams“
Posakis – „Tik laimingas žmogus gali pasiekti viską!“
Nemažose Telšių talentų gretose šį kartą slepiasi ne kas kitas, o Telšių muzikos mokyklos perlai – Agnė Živatkauskaitė ir Auksė Beatričė Katarskytė. Jos jaunos, žavios, muzikalios, ambicingos ir, akivaizdu, labai talentingos.
Vieną gražią dieną dvi mažos mergaitės nedrąsiai įžengė į Telšių muzikos mokyklą. Po 8 metų jos vis dar ten. Auksė muzikos mokykloje dabar yra septintokė ir groja smuiku, o Agnė – aštuntokė ir groja ne tokiu kompaktišku instrumentu – fortepijonu. Merginų mokytojos, įžvelgusios jų talentą, jas suvedė į duetą: „Buvome priverstos“, – juokauja. Kartu merginos groja jau 5–6 metus ir yra labiau draugės nei kolegės. Muzika, dažnos repeticijos ir bendri rūpesčiai jas labai suartino. „Norint, kad duetas iš tikrųjų būtų tvirtas ir geras, turi jausti kitą žmogų. Taip ir susidaro artimas ryšys“, – teigė muzikantės. Iš pradžių, kai joms pasakė, kad gros dviese, jos nelabai žinojo, kas bus toliau, tačiau dabar džiaugiasi tokia bendra sėkme.Nemažose Telšių talentų gretose šį kartą slepiasi ne kas kitas, o Telšių muzikos mokyklos perlai – Agnė Živatkauskaitė ir Auksė Beatričė Katarskytė. Jos jaunos, žavios, muzikalios, ambicingos ir, akivaizdu, labai talentingos.
Išsirinkti instrumentus nebuvo sunku. Auksė nuo pat pradžių norėjo groti smuiku, ją šis gležno instrumento skambesys suviliojo akimirksniu. Kai per mokytojų susitikimą Gedimina Paulikaitė priėjusi ir apžiūrėjusi mergaitės pirštų struktūrą iškart užsirašė ją į savo klasę, Auksė nesipriešino tokiam staigiam nurodymui, nes tai pateisino jos lūkesčius. O Agnė pasirinko sau artimą žmogų – mamos geriausią draugę. Ją mergina pažįsta seniai ir pas nieką kitą taip nenorėjo mokytis, kaip pas Astą Radzienę. Kadangi mama – fortepijono mokytoja, todėl ir namuose stovi pianinas. Jis merginai tapo labai artimas, todėl nuspręsti, kuo mokytis groti, net nekilo abejonių.
Auksei mokytoja kaip autoritetas. Ji nori groti, daryti tai, ką darė ir jos mokytoja jaunystėje. O tai nesunku, nes jos labai panašios. Jų panašumą artimieji pastebi iš karto. Agnei mokytoja kaip draugė, neretai per pamoką jos ne groja, o linksmai šnekučiuojasi.
Duetas yra dalyvavęs daugybėje konkursų, koncertų ir festivalių: tarptautiniame Mykolo Oginskio festivalyje; kelerius metus iš eilės – Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų festivalyje „Vaikai ir muzika“; tarptautiniame konkurse „Muzikuojame dviese“ (dalyvavo trijuose iš eilės: 2004 m. – II vieta, 2006 m., 2008 m.); kamerinių ansamblių konkurse, kuriame A grupėje pirmoji vieta nebuvo paskirta, tačiau buvo paskirtos 3 antrosios vietos, iš kurių viena atiteko būtent Telšių muzikos mokyklos auklėtinėms; taip pat kartą grojo Vilniaus rotušėje. Savo pasirodymais yra išnaršiusios visą Žemaitiją.
Išmokti rimtą kūrinį prireikia mėnesio kito dažnų repeticijų. Kai merginos rimtai ruošiasi, repetuoja tris kartus per savaitę grodamos po pusantros valandos. Kadangi dueto pasirodymai kokybiški, į renginius kviečia gana dažnai, o daugiausia kvietimų duetas sulaukia švenčių metu. Bet kur groti merginos nesutinka: „Retas atvejis, kad sutikčiau groti elektriniu pianinu. Norime parodyti, ką galime ir kad nebūsime tomis skudurinėmis lėlėmis, – pabrėžia Agnė. – Dažnai kviečia, bet kaip vaiką, ir galvoja: „Pastatysiu tam vaikui „Yamaha“ – tiks.“ Tačiau toji „Yamaha“ yra negyvas instrumentas. Tikras fortepijonas išgauna gyvą garsą – gali į jį įsilieti. O kai pastato tą elektrinį, patarškini, bet tikros, geros muzikos neišgauni.“ Tad norėdami išgirsti merginų grojimą, užsakovai turi įgyvendinti keletą reikalavimų. Jei paprašytume merginų mums pagroti šį vakarą, jos tikrai atsisakytų, nes pasiruošti renginiui ne kiek techniškai, kiek morališkai joms reikia daug laiko. Jos atlieka muziką, kad atėjęs žmogus pailsėtų, susikauptų, atsipalaiduotų.
Mokantis groti sunkiausia buvo išmokti jausti muziką. O tai nėra taip paprasta. Taip pat Agnė susilaukė sunkumų ir 3–4 klasėje, kai patyrė tam tikrą krizę. Nebepatiko, nebenorėjo, atsibodo groti, rodės, tuoj mes. Tačiau stengėsi, grojo, nemetė ir dabar džiaugiasi – be to gyventi nebegali. „Sunku būdavo, kai mokytoja liepdavo jausti kažką (kad melodiją vesčiau į priekį ir pan.), bet tą dieną tiesiog negalėdavau ar nesuprasdavau, ko ta mokytoja nori. Bet parėjusi namo ir pagalvojusi, ką reikėjo padaryti, po truputį suvokdavau viską“, – dalijasi Auksė. Tačiau dabar didelių sunkumų jos nebesulaukia. Paprastam žmogui pažvelgus į natų sąsiuvinį pradeda mirguliuoti akyse, o panelės natas skaito kaip paprastą knygą, kaip raides. Joms šie „hieroglifai“ nebebaisūs. O per nuobodžias pamokas mokykloje muzikantes gelbėja pratimai. Jos mintyse įsivaizduoja savo instrumentą, melodiją ir imasi darbo – groja. Aplinkiniai net nebekreipia dėmesio, tiesiog priprato: „Agnė vėl groja, netrukdykime.“ Merginos su muzika visur ir visada.
Sieti muziką su ateitimi momentais atrodo smagu, įdomu ir egzotiška, tačiau labiau pagalvojusios merginos ima svarstyti, kad su tuo muzikavimu nieko neuždirbs, sunku bus pragyventi. Muzika – ir darbas, ir pomėgis vienu metu. Tai tampa gyvenimo dalimi, tačiau Auksė nenorėtų ateityje ir toliau groti: „Nei namų neturi, nei darbas užtikrintas.“ „Kodėl ne muziką pasirinkti? Tai be galo rizikinga, nes užtenka pažeisti vieno piršto nervą, pasitempti ar įsipjauti, visų metų darbas nuplaukia šuniui ant uodegos. Labai trapi specialybė“, – papildo Agnė. Tačiau po tokių profesijos trūkumų išdėstymo grįžta prie pozityvių svajų: „Ką žinosi, kaip gyvenime nutiks. Gal kas ir pastebės talentą. Šią akimirką negali žinoti, kaip bus vėliau“, – naiviai šypsosi. Kol merginos nebaigs mokyklos, tol duetas užtikrintai gyvuos.
Be muzikos Auksė dar lanko tenisą antrus metus. O namuose pomėgių dar daugiau! Vienas iš jų – perrašinėti knygas: „Pasiimu mėgstamą knygą, pasiimu lapelį ir perrašinėju žodis į žodį. Jau turiu tokią vieną savo rašybos. Galime sakyti, atidariau leidyklą.“ Be rašymo, dar siuvinėja kryželiu, skaito ir ilgai miega, mėgsta būti namuose – jai ten patinka labiausiai. Agnė taip pat užsiiminėja sportu ir daug skaito. Knygos – jos aistra. Jas ji kolekcionuoja. Taip pat užsiima ir rankdarbiais.
Agnei užimtumas trukdo mokslams: „Ilgai repetuoji, pavargsti ir darosi sunku pasiruošti pamokoms, todėl, kai galiu gauti 10, gaunu 9. Natūralu, kad ta papildoma veikla, užimtumas atima laiko ir šiek tiek trukdo.“ Auksė pirmenybę teikia mokslams. Jei tenka rinktis, ar pagroti, ar atlikti namų darbus, Auksė tikrai pasirenka namų darbus. Šiuo metu ji suspėja viską, todėl dėl nieko nesijaudina.
Auksė ne tik puikiai groja, ji viena protingiausių vaikų Telšiuose. Dukart sudalyvavusi laidoje „Tūkstantmečio vaikas“ tikrai kelia miesto kartelę aukštėliau. „Man tai buvo kaip loterija. Ten iš tikrųjų ne žinias parodai, o reakciją, viskas priklauso nuo sėkmės. Tas konkursas – pramoga. Važiavau tam, kad gerai praleisčiau laiką, kad turėčiau, ką atsiminti, kad parodytų mane per televizorių. Labai patiko palaikantys draugai, nustebino savo entuziazmu. Mielai ir trečią sykį važiuočiau, jeigu mane kas bepriimtų. Taip pat ten susiradau bendraminčių, su kuriais kartkartėmis susirašome“, – džiaugiasi moksleivė.
Auksė prie muzikos priprato ir tiesiog nebeįsivaizduoja, kaip gali jos nebūti. Agnei muzika – tai savo vidaus išreiškimas ir didžiulis malonumas: „Žodžiais nenusakoma.“
WOBA skaitytojams talentingasis duetas linki siekti savo tikslo, be reikalo nešvaistyti laiko ir tikėti savimi. Jeigu tiki savimi, tikėsi ir tuo, ką darai. O jei nebūsi įsitikinęs tuo, ką darai, abejosi, tuomet nieko ir nepasieksi.
Martyna Marčenkovaitė
Pasidaryk pats - RuošinukasDraugai Tave kviečia į lauką? Vyksta fantastiškas vakarėlis? Taip! Bet, palauk, ryte juk laukia siaubingas kontrolinis darbas, dėl kurio tektų „palaidoti“ dieną...
Luktelk, turiu pasiūlymą: „kišk“ žinias į galvą kitą kartą, o šiandien tiesiog pasidaryk gudrų ruošinuką.
Tau tereikės guminės medicininės pirštinaitės ir kokios nors apyrankės ar rankinio laikrodžio.
1. Pirmiausia nuo pirštinaitės nukirpk mažąjį pirštelį ir padaryk maždaug 1,5 cm platumo apvalų guminį žiedelį.
2. Užmauk žiedelį ant užrašų knygutės ar kokio nors platesnio „daigelio“ (kuo gumelė daugiau išsitempia, tuo geresnis efektas) ir smulkiu raštu užrašyk žinias, kurių kol kas dar nesinori „kišti“ į galvą.
3. Numauk gumelę, kuri jau nebeatrodo kaip ruošinukas, veikiau kažkokia keverzonė.
4. Pro gumelę praverk apyrankę ar laikrodį ir kuo stipriau bei aukščiau užveržk ant rankos.
5. Galiausiai, pristigus žinių, ištempk gumelę iš rankovės ir pamatyk, kad visa keverzonė virto žiniomis, kurių taip reikia.
Stenkis būti nepagautas, o jei netyčia kas nors pastebės, sakyk, kad tai tik laimę nešanti gumelė.
Sėkmės!
P. S. Mokytojai, nesupykite, juk Jūs irgi buvote jauni.
Poulius Morkūnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą