Žiema, žiema...

Šalta...Minusinė temperatūra...
Šilčiau...Lauke jau pliusas...
Vėl šalta...
Taip ir neaišku, lietuviška žiema čia, ar primenanti emigrantų kraštą - Angliją... Oras toks permainingas kaip ir pats žmogus, kiekviena krintanti snaigė atspindi mūsų charakterio bruožus - mes būnam pikti ir grėsmingi, malonūs ir laimingi, atgrasūs ir nepakartojamo grožio...Mes kaip ir tas žiemos oras - esam nuolat besikeičiantys,pyktis ištirpsta kaip sniegas ir būnam gležni kaip iš po pusnies besikalanti žolytė.
Reiktų džiaugtis kiekviena akimirka, o besibaigiantis gruodis ir pradžia sausio tokie gražūs ir meilės kupini mėnesiai, kiekvienas atsimename seniai matytus gimines, draugus, pažįstamus... Visi norim šilumos, artumo, meilės ir jaukumo...
Sakoma, žmogus savo likimo kalvis. Vadinasi, ko nori, tą turi. Svarbiausia: labai norėti, pasistengti ir tikėti!!!
Gražios žiemos ir kūrybingų ateinančių 2010 - ųjų!

Nuoširdžiai

Stebuklingesnė nei visada, rami ir sutelkta, šmaikšti, kvapesnė už puskilogramį cinamono

WOBA šeima

MUZIKA

Tą, rodos, niekuo neypatingą šeštadienio vakarą skubėjome į Telšiuose atidarytą naują klubą ACTION. Žinojome, kur einame ir kas mūsų laukia. Tąkart atmosferą kaitino dvi nepakartojamos grupės: THE COLOURS OF BUBBLES (Šiauliai) ir JAM JAM (Vilnius). Visa tai paliko begalę įspūdžių draugams, o ypač man ir kolegei Martynai, nes būtent mums pasitaikė gera proga pabendrauti su šių grupių nariais. Jie mielai papasakojo šį tą apie save.

Kas tie THE COLOURS OF BUBBLES?
Tai keturi šiauliečiai vaikinai, grojantys muziką, kurios stilius primena lengvą rokenrolą, truputį kantri ir, be abejo, indie roką. Dabartinė grupės sudėtis yra: Julijus (gitara, vokalas), Paulius (bosinė gitara, vokalas), Tomas (gitara) ir Simas (būgnai). Talentingi ir gabūs „burbulai“ patys kuria muziką, bet tenka pagroti ir kitų grupių dainų. Vaikinai džiaugėsi, kad buvo pakviesti koncertuoti į Žemaitijos sostinę gyvo roko ištroškusiam jaunimėliui...

...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...

Milda Ruikaitė

O kas tie „Jam Jam“?

Viskas prasidėjo nuo grupės „Back space“, kuriai iširus, likusieji grupės nariai (Audrius Juodzevičius, solo gitaristas, ir Augustas Savickas, bosistas) 2005 m. paskelbė narių atranką ir taip sulaukė naujojo vokalisto ir akustinės gitaros – Liudo Belicko. Visi trys gitaristai keletą mėnesių tiesiog jamino ir grupe nesivadino. Jamas – tai improvizacija, kai vienu metu keli muzikantai tiesiog groja, nežinodami ką, ir žiūri, kas iš to gausis: taip dažniausiai ir gimsta dainos. Kai jie „susigrojo“ ir „prisijaukino“ vienas kitą, nutarė savo muziką paaštrinti, papildyti. Taip prie vaikinų būrio prisijungė jaunasis ir talentingasis būgnininkas Karolis Šimaitis. „Jam Jam“ tapo pilnos sudėties grupe.Scenos artistai savo muzikinės karjeros nepradėjo nuo koverių, kas jau tampa įprasta tarp įvairių atlikėjų. Vyrukai iškart ėmėsi kurti „kažką savo“ jamindami – taip ir atsirado daugelis dainų, kurias grupė dabar groja koncertuose. „Jam Jam“ ne iš kelmo spirti muzikantai: jie entuziastingi, talentingi, reiklūs ir paprasti. Grupės nariai, ne kartą yra tapę lyderiais konkursuose („Iš Lempos“ 2006 m., „Artistų artistas 2“ 2007 m.), sugroję tokiuose festivaliuose kaip „Be2gether“, „GaDi“ ir ne mažiau nei 100 koncertų, vis dar išlieka paprastais ir nosies neriečia.

...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...

Martyna Marčenkovaitė

Naujas „dievas“ – M. P.

„Tik „kablų“ nenusilaužk!“ – tai tikriausiai daug kam daugeliui galvoje įstrigusi frazė. O jos „šeimininkas“ ne kas kitas, o žymusis Lietuvos mados guru Mantas Petruškevičius.
Prieš keletą metų Lietuvos žvaigždžių padangėje sužibo naujas talentas – floristas M. P. Tikriausiai niekas net nesitikėjo, kad paprastas puokščių ir gėlių mylėtojas taps toks svarbus mados pasaulyje. Deja, jis ne J. S. ir nuostabiais kūriniais nenustebino plačiosios visuomenės. Tuomet kuo jis taip žavi mūsų šalies žymiąsias ponias? Kuo šis jaunas mados žinovas taip pakeri senyvas damas, kad jos net „kablus“ laužosi dėl M. P. dėmesio?
Atsakymas paprastas: M. P. gražiai aprengia moterį. Tai galėjote pastebėti L. G. – ši dama pretendavo į Lietuvos Prezidentės postą. Kažin kodėl ji nelaimėjo? Gal todėl, kad ją rengė M. P.? Žinoma, kad ne! Juk M. P. žino, ką daro, ir bet ko neduotų apsirengti nė vienai savo poniai, net labiausiai nepatinkančiam asmeniui.
M. P. savo karjerą televizijoje pradėjo nelabai žiūrimo kanalo nelabai žiūrimoje laidoje. Bet slinko metai, M. P. augo ir jo ponių ratas didėjo. Todėl M. P. iš mažos žuvelės vešliame tvenkinyje tapo rykliu skaidrioje jūroje.
Myliu, bučiuoju ir iki!
...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...

Simona Grigalauskytė

Mąstyk "ŽALIAI"

Bioplastikas

Pirmą kartą pastebėjusi prekybos centre spalvotus polietileninius maišelius, pamaniau, kad labai įdomiai atrodo. Smagu, kad kažkas sugalvojo, kaip paįvairinti prekybos centrų atributiką. O vėliau išgirdau apie produktą, vadinamą bioplastiku. Panarpliojusi, iš ko jis susideda, pamačiau, kad gaunasi visai įdomus derinukas – „gyvas“ plastikas. Kas tai? Tai labai naudingas ir ekologiškas produktas. Tad pristatau jums „gyvąją“ naujieną – greitai suyrančius polietileninius maišelius!

Pripažinkime, kad esame tapę priklausomi nuo tų velnioniškų daiktų. Jų pilnos virtuvės spintelės ir stalčiai, nuėję į prekybos centrą kiekvieną niekniekį dedame vis į kitą maišelį. Net arbūzą dėtume į jį, tik gaila, kad netelpa... Tačiau maišeliai yra ir naudingi: kai reikia vykti į kokį žygį, į juos susidedi šlapius rūbus ar batus ir jautiesi saugus, nes kiti daiktai lieka sausi. Tačiau nebūtina jų naudoti TOKIU LABAI DIDELIU MASTU.

...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...

Karolina Andriekutė

JAUNIMAS JAUNIMUI

Trijų šalių jaunimą sujungė „Millennium Bridge“

Artėjo paskutinė spalio savaitė – rudens atostogos. Nekantriai laukėme, kai visi galėsime susitikti gamtoje, imtis veiklų, priartinančių mus prie meno, kūrybos, perpintų šilto, nuoširdaus bendravimo.
Mes, projekto dalyviai, turėjome bendrą tikslą – pastatyti „Tūkstantmečio tiltą“ per Šventosios upę ir paruošti tarpkultūrinį renginį „Millennium Bridge day“ (toliau – MB). Visą savaitę aktyviai dirbome Mikierių kaime, Anykščių rajone. Keletą dienų skyrėme tilto konstrukcijos parinkimui, techniniams sprendimams išbandyti.

„Millennium Bridge“ įspūdžių knygoje radome tokius įrašus: „Ačiū už malonią atmosferą...“; „Aš perėjau...“; „Labai smagu ir linksma“; „Thanks for Millenium Bridge and fun days.“

...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...

Jaunimo grupė „Partners from Lithuania“
El. paštas upetakis@gmail.com

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

POŽIŪRIS

Kalėdos – mulkinimo metas?

Reklama tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalta priemonė įsiūlyti prekes ar paslaugas. O iš tikro tai labai galinga manipuliavimo priemonė, galinti net formuoti žmogiškąsias vertybes. Tai puikiausiai žino verslo vadybininkai. O ar suvokiame mes patys?
Reklaminis Kalėdų Senelis mums sako: „Visas dovanas radau šiame prekybos centre, turėsiu daugiau laisvo laiko sau.“ Ir šelmiškai mirkteli akį. Kitoje reklamoje Kalėdų Senelis – maždaug 20 metų vyriškis, o vienintelis kalėdinis akcentas – šventiška kepurė. Toks herojus visiškai nepanašus į vaikams įsivaizduojamą storą, žilstelėjusį senelį su didele barzda. Įsijungęs trečiąjį televizijos kanalą išgirstu: „Parašiau Kalėdų Seneliui laišką, kad Kalėdų Senelis neateitų, o ateitų tik Snieguolė.“ Ką mums sako tokios reklamos? Jeigu nori nustebinti šeimos narį, dovanas turi pirkti prekybos centre, išleisdamas begalę pinigų! Dovanos bus dovanojamos ne iš širdies, neįdedant savo fantazijos. O vaikams, matantiems tokias reklamas, kils įvairių klausimų: Kodėl Kalėdų Senelis šelmiškas, seksualus dvidešimtmetis? Kodėl dovanos perkamos gretimame prekybos centre? Ir dar daug kitų „kodėl“.
...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...

Marius Samavičius

SKAUTAI

Eilinė neeilinė vasaros diena

Bevaikščiodama nuostabiomis Telšių apylinkės giriomis, pamečiau draugų pėdsakus ir nuklydau į šalį. Teko eiti tokiais gūdžiais ir niekam nepraeinamais takais, kad kartais išgirdus kokį pašalinį garsą, pasidarydavo velniškai nejauku. Ir nepatikėsite! Netyčia pačiame didžiausiame brūzgyne išgirdau šnabždesį. Pasidarė labai nejauku, net baisu. Tuoj mintyse atgaminau paskutinio matyto siaubo filmo motyvus apie žmogėdras ir kitus baubus, gyvenančius tankmėse, iš išgąsčio pradėjau bėgti tolyn.
Staiga mano ausis pasiekė garsus juokas. Atsisukau, ogi ten būrelis juokingai atrodančių vaikų. Išvystas vaizdas privertė mane sustoti ir susimąstyti, ar tikrai verta sprukti nuo kažkokių vaikučių, kurie net perpus už mane jaunesni. Nusprendžiau šitų vietinių paklausti, kur čia rasti išėjimą... Bet suklydau... Šitie maži žmogeliukai puolė mane ir parsitempė pas save į tankmę, kuri nebuvo tokia tanki, net erdvi. Atidžiau pasižiūrėjusi, pamačiau, jog lyg grybai po lietaus čia buvo sudygusios palapinės ir kitokio tipo nešiojamos gyvenamosios patalpos. Įdomu! Įsidrąsinusi puoliau klausinėti pirmo pasitaikiusio žmogučio, kas čia vyksta? Kodėl viduryje miško tiek daug palapinių? Ir mano bei jūsų visų nuostabai, nebuvau išplūsta už nemandagumą ir savo neišmanymą, atvirkščiai – mano naujasis draugas pasisodino mane ant labai įdomaus suolelio (ant penkių virvėmis surištų pagalių) ir papasakojo labai įdomią istoriją...

...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...

Eglė Cibulskytė