Vilius, 19 m.
– Skeitinimo pliusai ir minusai?
– Pliusai: esi laisvas ir nevaržomas, darai tik tai, kas patinka, ir pats važinėjimas – daugiau gyvenimo būdas ir naujas aplinkos suvokimas, o ne paprastas sportas. Minusai: traumos, aplinkiniai žmonės (policija), išleidžiami nemaži pinigai, važinėjimui reikia gero oro...
– Kiek laiko važinėjai?
– Važinėjau maždaug 5–6 metus.
– Kaip pradėjai skeitinti?
– Net nežinau, savaime gavosi. Kažkas kaimynystėje turėjo seną riedlentę. Užlipau ir nebenulipau (juokiasi).
– Dalyvavai varžybose?
– Tuo metu Lietuvoje retai būdavo organizuojamos varžybos. O jei būdavo, tai į jas prikišdavo visko: bmx, bleidai ir t. t. Žodžiu, atskirų riedlenčių varžybų beveik nebūdavo. Todėl mes patys Klaipėdoje su vietiniais darydavome nedideles varžybėles.
– Kuo skyrėsi požiūris į aplinką, kai buvai skeiteris, ir dabar?
– Skeiterių požiūris į aplinką yra visiškai kitoks. Pradėjus važinėti labai susidomima miesto architektūra. Pradedama dairytis įvairiausių laiptų, pakilimų, nusileidimų, reilų, ledzhų, gapų. Žodžiu, visko, kas paįvairintų važinėjimą. Dabartinis mano požiūris į aplinką, manau, daug nepasikeitė. Netyčia išvydęs kokį kalniuką vis dar pasvajoju, kaip juo nusileidęs sėdėčiau nubrozdintomis rankomis (juokiasi).
– Geriausias triukas?
– Visi man jie buvo geriausi (juokiasi). Nebūdavo nieko geriau, kaip pagaliau padaryti tai, ką prieš tai bandei kokį 30 kartų.
– Kada paskutinį kartą važinėjai?
– Paskutinį kartą važinėjau turbūt praeitą vasarą. Jei užtinku kur nors kokį pažįstamą važinėjant, tai stengiuosi nepraleisti progos atimti riedlentę (juokiasi).
– Ar nesigaili, kad metei šitą reikalą?
– Tuo metu mano situacija buvo šiek tiek komplikuota. Šokdamas per piramidę Klaipėdos parke susižeidžiau nugarą, todėl turėjau mesti šį hobį. Buvo liūdna, bet džiaugiausi atliktu paskutiniu gražiu triuku, nors po jo riedlentės dalių ieškojau visame parke (juokiasi).
– Tai koks buvo tas paskutinis triukas?
– Bs180flip.
– Pliusai: esi laisvas ir nevaržomas, darai tik tai, kas patinka, ir pats važinėjimas – daugiau gyvenimo būdas ir naujas aplinkos suvokimas, o ne paprastas sportas. Minusai: traumos, aplinkiniai žmonės (policija), išleidžiami nemaži pinigai, važinėjimui reikia gero oro...
– Kiek laiko važinėjai?
– Važinėjau maždaug 5–6 metus.
– Kaip pradėjai skeitinti?
– Net nežinau, savaime gavosi. Kažkas kaimynystėje turėjo seną riedlentę. Užlipau ir nebenulipau (juokiasi).
– Dalyvavai varžybose?
– Tuo metu Lietuvoje retai būdavo organizuojamos varžybos. O jei būdavo, tai į jas prikišdavo visko: bmx, bleidai ir t. t. Žodžiu, atskirų riedlenčių varžybų beveik nebūdavo. Todėl mes patys Klaipėdoje su vietiniais darydavome nedideles varžybėles.
– Kuo skyrėsi požiūris į aplinką, kai buvai skeiteris, ir dabar?
– Skeiterių požiūris į aplinką yra visiškai kitoks. Pradėjus važinėti labai susidomima miesto architektūra. Pradedama dairytis įvairiausių laiptų, pakilimų, nusileidimų, reilų, ledzhų, gapų. Žodžiu, visko, kas paįvairintų važinėjimą. Dabartinis mano požiūris į aplinką, manau, daug nepasikeitė. Netyčia išvydęs kokį kalniuką vis dar pasvajoju, kaip juo nusileidęs sėdėčiau nubrozdintomis rankomis (juokiasi).
– Geriausias triukas?
– Visi man jie buvo geriausi (juokiasi). Nebūdavo nieko geriau, kaip pagaliau padaryti tai, ką prieš tai bandei kokį 30 kartų.
– Kada paskutinį kartą važinėjai?
– Paskutinį kartą važinėjau turbūt praeitą vasarą. Jei užtinku kur nors kokį pažįstamą važinėjant, tai stengiuosi nepraleisti progos atimti riedlentę (juokiasi).
– Ar nesigaili, kad metei šitą reikalą?
– Tuo metu mano situacija buvo šiek tiek komplikuota. Šokdamas per piramidę Klaipėdos parke susižeidžiau nugarą, todėl turėjau mesti šį hobį. Buvo liūdna, bet džiaugiausi atliktu paskutiniu gražiu triuku, nors po jo riedlentės dalių ieškojau visame parke (juokiasi).
– Tai koks buvo tas paskutinis triukas?
– Bs180flip.
Laurynas, 18 m.– Skeitinimo pliusai ir minusai?
– Pliusai: gera nuotaika, krūva draugų, su kuriais gali važinėti, smagiai praleistas laikas, džiaugsmas įvykdžius užsibrėžtą tikslą, adrenalinas, be to, sportas. Minusai: aplinkinių neigiamas požiūris į tave dėl triukšmo, miesto daiktų gadinimo, didelė tikimybė patirti didelę traumą ar ką nors susilaužyti, nekalbant apie kasdienius nubrozdinimus, kojų, rankų patempimus, ko, žinoma, neišvengsi norėdamas kažką pasiekti, tik, aišku, reikia nepamiršti, kad reikia būti atsakingam ir stengtis nepulti į pavojų stačia galva.
– Kiek laiko važinėji?
– Važinėju nuo 14-ojo gimtadienio, t. y. 4 metus. Kai pradėjau, maniau kaip ir visi – tapti proskeiteriu. Tiesiog laikui bėgant supratau, kad nesu toks gabus tam ir kad yra tikrai daug gabesnių žmonių, kurie tikrai turi šansą jais tapti, o ypač dabar, kai skeitbordingas yra išsivystęs iki pakankamai aukšto lygio ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje 14 metų riedlentininkai važinėja taip pat, kaip 20–30 metų profesionalai, taigi, savaime aišku, kad žmogus iš tokios mažos ir dar „nepriaugusios“ šiam reikalui šalies negalėtų pasiekti tiek daug. Aišku, Vilniuje, Klaipėdoje yra tikrai gerų skeiterių, kurie galėtų kažką pasiekti, bet kalbant apie save, kaip žmogų iš miesto, kuriame tiek metų žadama pastatyti skeitparką, o jo kaip nėra, taip nėra, tai nelabai ir matosi prošvaisčių kažką pasiekti šiame sporte, todėl skeitinu tik savo malonumui kartu su savo draugais, su kuriais skeitinimas tampa tikrai smagiu ir įdomiu laisvo laiko praleidimu.
– Kokių traumų patyrei?
– Rimtesnių traumų nesu turėjęs. Kartą buvo lūžusi ranka, o daugiausiai – nubrozdinimai, patempimai ir pan.
– Dalyvavai varžybose?
– Varžybose neteko dalyvauti, nesu tiek stipriai įvaldęs savo geresnių triukų, o ir sąlygos pas mūsų važinėti nėra pačios geriausios, nėra nei skeitparko, nei spotų, kuriuose galėtumėme kažką geresnio nuveikti, kas padėtų patobulėti, o be to, Lietuvoje šiuo metu yra tikrai daug skeiterių, kurie už mane yra daug labiau įvaldę skeitą, todėl būtų sunku varžytis su jais.
– Kuo skyrėsi požiūris į aplinką, kai pradėjai važinėti, ir dabar?
– Seniau būdavo taip, kad džiaugdavaus radęs kokį bortuką ar porą laiptukų, didelio dėmesio ar kažkokių perspektyvų tam tikroje teritorijoje nematydavau, tiesiog būdavo toks primityvus požiūris. Dabar praeidamas pro kiekvieną miesto kampelį ieškau kažko, kur galėčiau ką nors padaryti su riedlente, nesvarbu, ar tai laiptai, ar turėklas, ar kokia nevisiškai stati siena. Dabar ne tiek svarbu, ar ta vieta tobulai tinka triuko padarymui ir nusileidimui, jei tik pavyksta kažką naujo atrasti, tai tiesiog būtina išmėginti kažką padaryti toje vietoje.
– Geriausias triukas?
– Geriausias mano triukas turbūt yra Switch360Flip. Specifiškai jį mokinausi neilgai, jau net pirmą dieną, kai pradėjau mokintis, pavykdavo beveik jį sugauti, ir, svarbiausia, jis man labai nesunkiai darydavosi, visada pritrūkdavo labai nedaug. Normaliai sugavau jį antrą mokimosi dieną, žinoma, nebuvo jis tobulas, bet pakankamai padorus. Sunkiausia dalis buvo tiesiog priprasti važinėti kita puse, išmokti normaliai padaryti ollie, flipą ir panašiai, o pats treflipas vertėsi, kai pradėjau jį mokintis, tikrai pakankamai lengvai, pačiam net buvo keista, nes neseniai buvau išmokęs paprastą 360flipą, kurį mokinausi pusantrų metų (palyginus ilgai, bet, kaip sakant, visi turi savo sunkiųjų triukų, kuriuos vieni greitai išmoksta, o kiti užtrunka ilgiau).
– Linksmiausias nuotykis bevažinėjant?
– Linksma būna kiekvieną dieną, aišku, išskyrus tas dienas, kai ką nors skaudžiai susitrenki ir panašiai (juokiasi). Visokių linksmybių pasitaiko: tai su policija tenka pabendrauti, bet kol kas tik draugiškai (juokiasi), tai koks prigėręs diedukas už kokį nors triuką ar užšokimą, nušokimą nuo laiptų duoda 10 litų, tai moteris, „pakerėta“ mūsų voliojimosi ant žemės, „pasponsoriuoja“ kokiais 20 litų, ir šiaip nuotykių netrūksta, bet jų tiek daug, kad neužtektų viso žurnalo apie juos papasakoti (juokiasi).
Brigita Adomaitytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą