Bevaikščiodama nuostabiomis Telšių apylinkės giriomis, pamečiau draugų pėdsakus ir nuklydau į šalį. Teko eiti tokiais gūdžiais ir niekam nepraeinamais takais, kad kartais išgirdus kokį pašalinį garsą, pasidarydavo velniškai nejauku. Ir nepatikėsite! Netyčia pačiame didžiausiame brūzgyne išgirdau šnabždesį. Pasidarė labai nejauku, net baisu. Tuoj mintyse atgaminau paskutinio matyto siaubo filmo motyvus apie žmogėdras ir kitus baubus, gyvenančius tankmėse, iš išgąsčio pradėjau bėgti tolyn. 
Staiga mano ausis pasiekė garsus juokas. Atsisukau, ogi ten būrelis juokingai atrodančių vaikų. Išvystas vaizdas privertė mane sustoti ir susimąstyti, ar tikrai verta sprukti nuo kažkokių vaikučių, kurie net perpus už mane jaunesni. Nusprendžiau šitų vietinių paklausti, kur čia rasti išėjimą... Bet suklydau... Šitie maži žmogeliukai puolė mane ir parsitempė pas save į tankmę, kuri nebuvo tokia tanki, net erdvi. Atidžiau pasižiūrėjusi, pamačiau, jog lyg grybai po lietaus čia buvo sudygusios palapinės ir kitokio tipo nešiojamos gyvenamosios patalpos. Įdomu! Įsidrąsinusi puoliau klausinėti pirmo pasitaikiusio žmogučio, kas čia vyksta? Kodėl viduryje miško tiek daug palapinių? Ir mano bei jūsų visų nuostabai, nebuvau išplūsta už nemandagumą ir savo neišmanymą, atvirkščiai – mano naujasis draugas pasisodino mane ant labai įdomaus suolelio (ant penkių virvėmis surištų pagalių) ir papasakojo labai įdomią istoriją...
...Tęsinį rasite naujame žurnalo numeryje...Eglė Cibulskytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą